Mes žiniasklaidoje

Nijolė Krasniauskienė

Viso pasaulio kurčiuosius suklusti, o dažnai ir palankiai nusišypsoti paskatina girdinčiojo prisistatymas tam tikru gestu arba anglišku trumpiniu CODA. Jis reiškia – girdintis, suaugęs kurčiųjų tėvų vaikas. Šių žmonių gyvenimai neatsiejami nuo kurčiųjų gyvenimų ir dažnai slepia sudėtingą, unikalią patirtį. Nemaža dalis šių žmonių ir profesinį gyvenimą susieja su kurčiųjų bendruomene – tampa puikiais gestų kalbos vertėjais. Apie ypatingą laimę būti kurčiųjų vaiku ir dirbti mėgstamą gestų kalbos vertėjo darbą pasakoja viena iš nemažo Lietuvos CODA būrio atstovių – 45 metų vertėjavimo patirtį turinti Vilniaus apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorė Danguolė Dragūnienė.

Sakykite, kurią kalbą – lietuvių ar lietuvių gestų – jūs įvardijate savo pirmąja kalba?

Mokslininkai tokius vaikus kaip aš dažniausiai vadina dvikalbiais. Tačiau mano atveju pirmoji kalba buvo gestų. Iki trejų metų aš visiškai nesinaudojau klausa, net nebandžiau nieko tarti ir vartojau tik gestus. Be abejo, mama žinojo, kad girdžiu, bet aplinkinių nerimas privertė sunerimti ir ją, tad nuvedė mane pas gydytoją. Ten motiną nuramino – jūsų dukrai viskas gerai, bet ji gyvena tylos pasaulyje, kuriame kalbėti neišmokstama. Taip aš dėl ateities sėkmės atsidūriau savaitiniame darželyje. Ir į šeimą grįždavau tik savaitgaliais. Be abejo, netrukus mano lietuvių kalba pasivijo girdinčių bendraamžių. Tačiau ir šiandien, kai man kas nors pasako nerišlų arba sudėtingą sakinį, kad jį suprasčiau, pirmiausia mintyse sau išverčiu į gestų kalbą. Šiandien aš save vis dėlto tapatinu su girdinčiaisiais.

Skaityti daugiau Lrytas.lt