Naujiena

Ieva kopia į sunkiai pasiekiamą aukštumą: norėčiau, kad aplinkiniai suprastų, kad mano gimtoji kalba yra kita

2021 01 06

Ieva jau gimė kurčia, jos abu tėvai taip pat yra kurtieji. „Esu trečios kartos kurčioji“, – sakė taikomosios kalbotyros magistrantė Ieva Pečiulytė-Silaeva. Kurti gimė ir jos abu vaikai. Ieva niekada nesijautė ignoruojama, bet jai teko įveikti kliūtis siekiant išsilavinimo.

Tiesa, tai nebelygintina su tais barjerais, su kuriais teko grumtis jos seneliams ar net tėvams, kurie net neįsivaizdavo galintys mokytis universitete. Ieva tikra: jos vaikams bus viskas dar paprasčiau.

„Manau, kad girdintieji jau suprato, kad mes, kurtieji, galime gyventi savarankiškai. Bet vis dar juntama tai, kad pirmiausia visi supranta ir galvoja apie tai, kad aš negirdžiu, bet nesusimąsto, kad aš turiu gimtąją kalbą – gestų kalbą. Visi mato tik negalią. O ne kalbinį skirtumą. Šis požiūris dar nepajudėjo iš vietos. Noriu pasakyti: mus skiria tik kalba – mes tiesiog kalbamės kitomis kalbomis“, – sakė moteris.

Rinkosi eiti pramintu keliu

Vilnietė I. Pečiulytė-Silaeva vaikystėje lankė kurčiųjų darželį, mokyklą, tad jokių iššūkių ten nepatyrė, išskyrus atvejus, kai pedagogai kalbėdavo žodine kalba. Darželyje ir mokykloje ją supo tokie pat kaip ji – kurtieji. Tačiau padėtis pasikeitė įstojus į universitetą – jos bendramoksliais tapo girdintieji.

Pirmiausia Ieva studijavo edukologiją Lietuvos edukologijos universitete. Ji rinkosi pradinio ugdymo pedagogiką. Tai nebuvo jos svajonių specialybė, tiesiog daug kurčiųjų stojo į šią specialybę, taip pat daug kas rinkosi socialinę pedagogiką.

„Nuėjau tuo keliu, kuris buvo įprastas kurtiesiems, kuris buvo jau pramintas. Baigusi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą, universitete jaučiausi neįprastai, turėjau savarankiškai bendrauti, komunikuoti man pavykdavo tik susirašinėjant su kitais. Bendrauti teko daugiausia lietuvių kalba, o ne lietuvių gestų kalba. Tad tikrai pajutau didelį skirtumą“, – pasakojo Ieva.

Jos bendramokslius iš pradžių trikdė tai, kad su Ieva į paskaitas ateidavo ir gestų kalbos vertėja, jiems buvo neįprasta ir nejauku. Gestų kalbos vertėja kiekvieną paskaitą atsistodavo šalia dėstytojo ir versdavo paskaitą į lietuvių gestų kalbą. Ilgainiui studentai priprato.

Gestotyra – Ievos svajonių sritis

Dabar Ieva studijuoja magistrantūroje Vilniaus universitete. Ji pasirinko taikomąją kalbotyrą. Tai jau jos svajonių sritis.

„Rinkdamasi magistrantūros studijas, į situaciją žiūrėjau lyg iš šono, galvojau apie kurčiųjų bendruomenę. Mes vartojame kitą kalbą, nėra daug tyrimų apie mūsų kalbą. Lietuvoje nėra kurčiojo, kuris būtų atlikęs tyrimus, susijusius su kurčiųjų bendruomene.

Dažnai gestų kalbos tyrimus atlieka girdintieji, bet aš manau, kad kurtieji tai padarytų geriau. Taip ir gimė mano noras studijuoti magistrantūroje taikomąją kalbotyrą, konkrečiai – gestotyrą“, – paaiškino I. Pečiulytė-Silaeva.

Ji studijuoja su girdinčiaisiais, jie dažnai analizuoja užsienio kalbas, tarkime, anglų. Ieva taip pat analizuoja negimtąją kalbą – lietuvių.

„Dėl lietuvių kalbos visuomet kildavo problemų, nes tai antroji mano kalba. Man sunkiausia yra lietuvių kalbos rašytinė forma, kaip taisyklingai dėlioti sakinius, mat lietuvių gestų kalbos ir lietuvių kalbos sakinio struktūros skiriasi“, – neslėpė Ieva.

Magistro darbą ji rašys apie tapatybę ir/arba kurčiųjų bendruomenėje, lietuvių gestų kalbos vartojimą.

„Yra vaikų, kurie gimsta girdinčiųjų šeimoje (apie 90 proc.), yra vaikų iš kurčiųjų šeimų. Skiriasi jų kalbos vartojimas“, – paaiškino magistrantė.

I.Pečiulytė-Silaeva norėtų, kad magistro studijos truktų ilgiau nei dvejus metus, mat studijuoti taikomosios kalbotyros atėjo iš kitos srities – edukologijos studijų.

„Aš tiesiog kalbu kita kalba“

„Kai dar mokiausi mokykloje, nebuvo įdiegtas dvikalbis mokymas. Lietuvių kalbos mes mokėmės ne taip išsamiai kaip gimtakalbiai. Tad buvo sunku mokytis taisyklingai išreikšti mintis raštu. Manau, tai didžiausias trukdis daugumai kurčiųjų. Dėl jo sunkiau pasiekiami rašytiniai lietuvių kalbos šaltiniai“, – paaiškino Ieva.

Be to, jai tenka tobulinti ir anglų kalbos įgūdžius, mat turi daug skaityti šia kalba rinkdama informaciją savo darbui. Nemažai laiko užtrunka vertimai tiek iš anglų į lietuvių, tiek iš lietuvių kalbos į lietuvių gestų kalbą arba iš lietuvių gestų kalbos į lietuvių kalbą. Ievai kur kas paprasčiau kalbėti gimtąja gestų kalba.

„Aš tiesiog kalbu kita kalba. Specialios pagalbos man, kaip kad kitiems neįgaliesiems, kaip ir nereikėtų. Svarbiausias dalykas, ko man reikia, – vertimo paslaugų. Taip pat norėčiau konspektavimo paslaugos. Kol kas nėra technologinių galimybių, kad dėstytojo balsas iškart būtų paverčiamas lietuvių kalbos subtitrais.

Norėčiau, kad vertėjo kompetencija būtų aukštesnė, nes studijuoju kalbotyrą. Kitose srityse taip pat gestų kalbos vertėjams trūksta kompetencijos. Lietuvoje gestų kalbos vertimo magistro ar doktorantūros studijų nėra“, – pasakojo Ieva.

Tačiau ji gali palyginti savo padėtį su tėvais. Jai kur kas lengviau siekti savo svajonės.

„Sovietiniais metais kurčiuosius vadindavo „invalidais“, juos izoliuodavo, jie dirbdavo viename fabrike, net nebuvo minties, kad ši bendruomenė galėtų siekti aukštojo mokslo. Laikui bėgant, viskas pasikeitė pasaulio ir Lietuvos kontekste. Kurtieji tapo pastebimi, atsirado tam tikros neįgaliųjų konvencijos, prieinamas mokslas bei gestų kalbos vertėjai.

Manau, kad ateityje bus daugiau kurčiųjų, kurie norės studijuoti. Be to, svarbu, kad žmonės, įgiję išsilavinimą, ir dirbtų darbą pagal specialybę. Svarbu studijuojant pamatyti tiek Lietuvos situaciją, tiek pažvelgti į užsienio situaciją, palyginti“, – mano I. Pečiulytė-Silaeva.

Jos mama mokėsi labai gerai, buvo pirmūnė, bet į universitetą net nesvarstė stoti.

„Kai mano tėvai mokėsi mokykloje, nebuvo informacijos, kokių galimybių jie turi. Bet jie domėjosi sportu, profesionaliai sportavo, vykdavo į varžybas užsienyje.

Mano kurtieji seneliai nemokėjo rašyti, tačiau gyveno savarankišką, visavertį gyvenimą. Augino vaikus, dirbo ir svarbiausia – komunikavo gestų kalba. Tuo tarpu aš studijuoju ir siekiu magistro laipsnio“, – lygino Ieva.

Tačiau ji įžvelgia, kad ir šiandien dar yra daug dalykų, kuriuos derėtų keisti.

„Mums reikia atverti daugiau durų kurtiesiems. Reikia, kad konferencijos, įvairūs valstybės pranešimai būtų verčiami į gestų kalbą. Reikia užtikrinti, kad kurtieji gautų visavertę informaciją, viešą ar privačią.

Norėtųsi, kad nebūtų justi socialinio skirtumo tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų, būtų prieinama informacija visiems. Dabar kurtiesiems kyla keblumų įsidarbinant būtent dėl kalbinio skirtumo“, – sakė Ieva, pati dirbanti lietuvių gestų vertimo centre vertėja eksperte ir konsultuojanti gestų vertėjus.

Domėsis kalbos įgijimu ir atėmimu

Ateityje ji tikisi gilintis į gestotyrą, psicholingvistiką, sociolingvistiką. Tokią kryptį rinktis ją skatina ir dvi jos atžalos, kurias augina kartu su savo kurčiuoju vyru, kilusiu iš Rusijos. Ievai nėra paprasta suderinti ir šeimą, ir studijas, ir darbą.

„Magistro studijos nėra toks lengvas dalykas, kaip kad norėtųsi. Tai juk jau mokslinis laipsnis. O ir su vaikais stengiuosi pabūti. Stengiuosi laiką skirstyti proporcingai, kai ir šeimai pakaktų, ir tyrinėjamai sričiai.

Tai nebuvo staigmena, žinojau, kad vaikai gims negirdintys, mat mudu su vyru paveldėjome kurtumą. Vienam mūsų vaikui – penkeri, kitam – dveji. Vaikai eina į kurčiųjų darželį. Visuomet bendraujame gestų kalba.

Nemanau, kad mažą kurčią vaiką reikėtų versti kalbėti žodine kalba. Kartais kyla toks klausimas ir mokymo įstaigose, sakoma, kad vaikui reikia išmokti šnekamąją kalbą. Mano nuomone, tai nėra būtina. Jeigu kurčias vaikas turi tvirtus gimtosios kalbos pagrindus, jis geba susikalbėti savo gimtąja kalba, svetimos kalbos galima mokytis tik rašytine forma. Mano vaikų gestų žodynas ganėtinai platus. Nemanau, kad jiems ko nors trūksta“, – kalbėjo Ieva.

Ateityje ji ketina domėtis kalbos įgijimu ir atėmimu, susijusiu su kurčiųjų vaikų gestų kalbos raida.

„Literatūros, kaip reikėtų lavinti vaiką kalbėti žodine kalba, yra daug, o aš norėčiau aiškintis, kaip veikia gestų kalbos mokymas, nes apie tai literatūros Lietuvoje beveik nėra“, – ko sieksianti, paaiškino I. Pečiulytė-Silaeva.

Aida Murauskaitė

Šaltinis: LRT.lt






Paskutinį kartą redaguota: 2021 01 07